Benamės varnos.(nieko bendro su tekstu)

Man patinka lig paryčių gerti arbatą ir kalbėti kalbėti kalbėti,kai supranti,kad dar tiek daug liko nepasakyta. Ir savo laiku aš buvau teisi. Kai kurie iš mūsų labai nuspėjami.

O už vis geriausia man yra gauti tai ko noriu. 7 mėnesiai ir 5 dienos. Gavau.Rodos, nieko reikšmingo ir nieko svarbaus. Bet tokie gavimai,kai ištiesi ranką ir tavo norai atsiduria delne mane žavi. Nes tai truputėlį daugiau, nei gali pasirodyti. Šildausi rankas laikydama arbatos puodelį,o kojas šildo vyriškos kojinės, kažkodėl ir viduj darosi šilčiau (toli gražu neįsimylėjau). Mane truputį persekioja ligoninės kvapas. Ir dar truputį neramu dėl kitų, bet viskas susitvarkys. Tebesišypsau, nes visada gaunu tai,ko noriu ;]

Snargliai!

Marija mėgsta snarglius   (paišyti ant sienos.)  Man patinka pas ją gyventi, nes čia daug snarglių.;D jos tėvas seksy kaip Boratas. Čia dažnai ateina mano būsimas vyras Vaidas.

Vsio idų pas Mariją spat ;@@

Užsismaginsim šiąnakt ;**

Geriausias dalykas pasaulyje yra intervalo metodas.

Ir kai geriau pagalvoji, intervalai iš tiesų nėra taip jau blogai. Ypač tie,nuo minus iki plius begalybės,jei jau kalbant apie galimybių išnaudojimą,riziką ir gyvenimą. Kačių intervalas baigiasi devynetu. O mūsų? Vienetu,matyt, bet,kaip kažkada man kalbėjo, turim 1 gyvenimą,o viską statom ant kortos taip,lyg 9 turėtume.

Dar aną savaitę, kalbėdama su draugu jo klausiau,ar nebaisu išvažiuot ir sakiau,kad pati nė už ką nenorėčiau. Dabar sakau kitaip- noriu noriu noriu. “Aš labiausiai norėčiau to,kad gautum viską ko nori, viską viską”- sakė vakar mama. Mamų žodžiai visada ypatingesni nei kitų. Ir,man rodos, turiu visas galimybes išvažiuoti. Dar metai. O tada prasidėtų prancūziškas ruduo, ir cinamonu kvepiančios mažos gatvelės ir kone kiekvienoje iš jų boulangerie, pailgais siaurais langais. Ir tai yra viena iš realių svajonių,kai viskas priklauso tik nuo manęs.Nors man ir čia velniškai patinka. Kai taip sninga ir einu pas brolius kavos. Patinka patinka. Šiaip ar taip- kol kas esu čia. Ir iešiu galvas augančias gėlių vazonuose.

Panorėsiu ir praeis.Visiems praeina.

Noriu išvažiuoti į Prancūziją,dar tiksliau- į Korsiką. Saulėgrąžų laukų vis dar noriu, bet labiau- saulės, daug šiurkštaus smėlio,karšto vėjo ir žuvyčių prieplaukose. Taip būna tik Korsikoj. Esu įsitikinus.

O jei ne apie tokius materealius norus- noriu jausti,kaip reikėtų jausti,o ne taip kaip jaučiu. Tai yra,galima sakyti, amžina mano problema. Ir neišsprendžiama. Nes mano jautimas taip,kaip yra, dažnai skaudina tiek mane pačią,tiek kitus, todėl nebūtų nieko geresnio,nei jausti protingai. Nors pastaruoju metu jaučiuosi pakankamai labai laiminga,mylima ir svarbiausia- laisva.

Šiaip ar taip- noriu išvažiuoti ir išvažiavus kurį laiką nejausti nieko,ką jaučiu būdama čia.

Noriu būti ne čia.

Kambario sienos turėjo būt kaip prancūziško vidudienio saulė.
Jos turėjo primint nesibaigiančius saulėgrąžų laukus.
Vis žiūri ir žiūri, tik niekur nematyti nedidelės vilos, siaurais pailgais langais. Ne,nėra vyno pusrūsio ir didelės terasos.
O gal galėtum mano kambario geltony, lyg tarp saulėgrąžų, išburti baltą namą,kone plokščiu stogu, dideliu balkonu ir skėčiu iš ledų reklamos jame. O Davidoff ir vyno nusipirksiu ten. Ir nieko daugiau man nereikia. Jokių kalnų ir jūrų.

Po sentimentų vakarėlio.

Iš tiesų,aš net nelabai žinau,kam man reikalingas blogas. Nes lyg ir neturiu ką tokio svarbaus pasakyti,dažniausiai. Manau,man jis reikalingas tam,kad komentaruose galėčiau pasipykt su Edrarėliu. Šiaip ar taip-nesvarbu.

Po vakarykščio sentimentų vakarėlio jaučiuosi nelabai gerai. Skauda galvytę. Bet man vistiek patinka tokie vakarai, nors,kaip sakė mano vakarykščio “vakarėlio” dalyvė, mes viena kitai ir taip viską papasakojam, o kai prasideda sentimentai, vėl pasakojam iš naujo. Dėl tam tikrų aplinkybių manęs tai visiškai neužknisa. Tik užknisa ta dalis,kai jau maža pakalbėt dviese ir tada pradedam rašyt/skambint, tiems kuriems nereikėtų. Nes paskui, jau ryte, supranti, kad prirašei visiškai kvailų ir nereikalingų dalykų. Manau,kad bent jau keletas,o gal net visi, kuriems kada nors teko sms žinute arba skambučiu patirt,ką reiškia mūsų sentimentų vakarai, skaito visa šitą, todėl aš jūsų atsiprašau.Nors net nėr už ką atsiprašyt, bet nurauna man stogą ir tikrai ne iš gerosios pusės.

Šiaip jaučiuosi laiminga dėl visko.Nes viskas dėliojasi į savas vietas ir man tai patinka. Patinka kaip yra, net nežinau ar šiuo metu man ko nors trūksta.kai suprantu,kad visiškai be priežasties jaučiuosi laiminga,tai imu jaustis dar laimingesnė.Prasideda pilstymas iš tuščio į kiaurą. Gana.

tai va va tiek. ;]